gaištuvėlis

gaištuvė̃lis sm. (2) 1. senas, sudžiūvęs žmogus: Nor jau gaištuvė̃lis, o smerties vis tiek bijo Kb. 2. pramanytas, tariamas daiktas, kurio siųsdavo per Užgavėnes parnešti, norėdami pasijuokti iš ko, arba klausdavo atėjusio, duodami suprasti, kad jis gaišina: Ciocyt, atėjau gaištuvė̃lio pasiskolinti Šl. Ko, gal gaištuvė̃lio atėjai? Kur.